KONSTITUCINIS TEISMAS
 
 
LIETUVOS  RESPUBLIKOS
KONSTITUCINIS TEISMAS
 
Biudžetinė įstaiga, Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius,
tel. (8 5) 261 3535, faks. (8 5) 212 7975, el. p. pastas@lrkt.lt.
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188604236
 
 
PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI
 
2013 m. gegužės 16 d.
 
PAREIGA MOKĖTI VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO BEI PRIVALOMOJO SVEIKATOS DRAUDIMO ĮMOKAS IR MOTINYSTĖS (TĖVYSTĖS) PAŠALPŲ SUMAŽINIMAS NEPRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI
 
 
 
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs dviejų Seimo narių grupių prašymus, šiandien priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostata, pagal kurią valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, taip pat nuostata, pagal kurią savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, neprieštaravo Konstitucijai.
Neprieštaravusiu Konstitucijai taip pat pripažintas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimas, kuriuo buvo sumažinti nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai (kol vaikui sueis vieni metai – nuo 100 iki 90 procentų ir kol vaikui sueis dveji metai – nuo 85 iki 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio). Konstitucinio Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, nustatęs pakankamą laikotarpį nuo šio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo iki jo taikymo pradžios, nenukrypo nuo konstitucinių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime vertino ir Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai. Jis pripažino, kad šio įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinta asmenų, įskaitant autorius, sportininkus, atlikėjus, pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus visuomenės solidarumu grindžiamą privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, prievolė mokėti šio draudimo įmokas yra konstitucinė pareiga, kuri pati savaime negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas.
Kitaip Konstitucinis Teismas įvertino Sveikatos draudimo įstatymo nuostatą, pagal kurią kai kuriems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką. Ši nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas, nes kitų asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos pačios dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti šio draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti.
Šiame nutarime Konstitucinis Teismas atskleidė Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės rūpintis žmonių sveikata ir užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, taip pat konstitucinės nemokamos medicinos pagalbos piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantijos turinį.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, vykdydama savo konstitucinę funkciją rūpintis žmonių sveikata, valstybė privalo užtikrinti kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (ne tik medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, įskaitant nemokamą medicinos pagalbą piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose, bet ir kitas asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas), taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą.
Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nemokamos medicinos pagalbos piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantija įpareigoja valstybę užtikrinti jai įgyvendinti būtinas sąlygas, t. y. ne tik sukurti reikiamą valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, bet ir iš valstybės biudžeto lėšų apmokėti šios pagalbos teikimo išlaidas.
Valstybinėse gydymo įstaigose piliečiams teikiamos nemokamos, iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamos, medicinos pagalbos apimtį turi nustatyti įstatymų leidėjas, įvertinęs, be kita ko, valstybės finansines galimybes ir paisydamas konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo, protingumo, asmenų lygiateisiškumo, kitų konstitucinių principų. Tačiau tai darydamas jis negali apskritai paneigti šios konstitucinės garantijos esmės – nemokama medicinos pagalba visiems piliečiams privalo būti užtikrinta tokia apimtimi, kokia ji yra būtina žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė gali prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus, tačiau valstybės biudžetui negali būti užkrauta valstybės finansinių galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti.
Siekis užtikrinti kuo geresnį nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos prieinamumą lemia ir tai, kad tais atvejais, kai tokia pagalba dėl tam tikrų aplinkybių negali būti laiku ir kokybiškai suteikta valstybinėse gydymo įstaigose, ji gali būti teikiama ir kitose kokybiškai ir saugiai ją suteikti pajėgiose sveikatos priežiūros įstaigose, kurių patiriamos šios pagalbos teikimo išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Vykdydama konstitucinę funkciją rūpintis žmonių sveikata valstybė turi užtikrinti ne tik piliečiams teikiamos nemokamos medicinos pagalbos, bet ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą. Vadinasi, jeigu sveikatos priežiūrai negali būti skiriama tiek valstybės biudžeto lėšų, kiek būtina pakankamam sveikatos priežiūros paslaugų, kurių neapima piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, prieinamumui užtikrinti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo numatyti ir kitą visuomenės solidarumu grindžiamą būdą sukaupti reikiamas viešąsias lėšas; jis gali pasirinkti ir privalomąjį sveikatos draudimą.
Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės pareiga užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą negali būti aiškinama taip, esą visuomenė turi prisiimti visų įmanomų asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo naštą. Teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam asmeniui rūpintis savo sveikata, prisiimti pareigą pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, atsakingai ir racionaliai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Taigi įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tai, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas turi būti atsiskaitoma iš privačių finansavimo šaltinių, kaip antai iš savanoriškojo sveikatos draudimo fondų lėšų, tiesioginiais pačių asmenų mokėjimais ir kt.
Įstatymų leidėjui pasirinkus sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą privalomuoju sveikatos draudimu, šio draudimo lėšomis gali būti finansuojamos tik tos apdraustų asmenų sveikatos priežiūros paslaugos, kurių neapima nemokama medicinos pagalba. Už paslaugas, teikiamas privalomuoju sveikatos draudimu neapdraustiems (neapsidraudusiems) asmenims, iš šio draudimo lėšų negali būti apmokama.
Įstatymų leidėjas, pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą, turi pareigą nustatyti tokį sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo šio draudimo lėšomis teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti ir lėšas sveikatos priežiūros įstaigoms paskirstyti taip, kad, nepaneigiant valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t. y. tinkamas pasiskirstymas, taip pat nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimas.
Taigi, saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų leidėjas gali nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir apribojimus, taip pat tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms paslaugoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija būtų sudariusios sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo. Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai.
Visas nutarimo tekstas skelbiamas Konstitucinio Teismo interneto svetainėje www.lrkt.lt (žr. Nutarimai, sprendimai ir išvados).
Daugiau naujienų galima rasti interneto svetainėje www.lrkt.lt, žr. Dienos aktualijos / Daugiau naujienų.
Pirmininko sekretoriato vyr. specialistė                                                                         Vaiva Minkevičienė