Kas Lietuvoje gyvens po 50 metų?
Komentaras žiniasklaidai
2013 m. gegužės 27 d.
トSwedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis
Visuotinio šalies gyventojų surašymo duomenimis, Lietuva per praėjusį dešimtmetį prarado 13 proc. gyventojų. Maždaug du trečdaliai šio netekimo įvyko dėl emigracijos, o kita priežastis buvo itin žemas gimstamumo lygis. Per ateinančius penkiasdešimt metų nebe migracija, o žemas gimstamumo lygis ir ilgėjanti gyvenimo trukmė dramatiškai pakeis demografinį Lietuvos paveikslą, ekonominį šalies potencialą ir visuomenės gerovę.
Europos Komisija skaičiuoja, kad Lietuvoje 2060 metais gyvens 2,67 milijono gyventojų. Tačiau šiose projekcijose dar neatsižvelgiama į pastarojo surašymo duomenis. Įvertinus ir šiuos duomenis, projekcijos labai iškalbingos – 2030 metais Lietuvoje gyvens 2,77 milijono, o 2060 metais – tik 2,4 milijono gyventojų.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad šių projekcijų prielaidose nenumatoma, jog ateityje emigracija iš šalies išliks didelė. Europos Komisija prognozuoja, kad ateinantį dešimtmetį iš Lietuvos emigruos vos keli tūkstančiai gyventojų per metus, o jau nuo 2035 metų grynoji emigracija, tai yra, emigracijos ir imigracijos skirtumas, bus teigiami. Kitaip sakant, po poros dešimtmečių į Lietuvą atvyks gyventi daugiau gyventojų, nei iš jos išvyks.
Galima diskutuoti, ar tokios migracijos projekcijos nėra per daug optimistiškos, tačiau net ir šių metų tendencijos rodo, kad situacija šiame fronte ir toliau gerėja. Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius emigravo 13 tūkst. gyventojų, tai yra, 6,4 proc. mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tačiau per tą patį laikotarpį imigracija išaugo 4,6 proc., iki 6,3 tūkstančių. Didžioji dalis imigrantų yra anksčiau emigravę ir dabar atgal į šalį grįžtantys lietuviai. Daug mažiau gerų naujienų yra kitame – gimstamumo – fronte.
Gimstamumo rodiklis parodo, kiek vidutiniškai vaikų per savo gyvenimą pagimdo viena moteris. Tam, kad valstybėje išliktų stabilus gyventojų skaičius, gimstamumo rodiklis turi siekti 2,1. Kitaip sakant, 10 moterų turi per savo gyvenimą pagimdyti 21 vaiką. Paskutinį kartą Lietuvos gimstamumo rodiklis šią ribą siekė… 1987 metais. Nuo to laiko gimstamumo kreivė Lietuvoje nuolat krito žemyn ir žemiausią lygį pasiekė 2002 metais, kuomet mūsų šalies rodiklis buvo vienas žemiausių Europoje. Europos Komisija prognozuoja, kad gimstamumo rodiklis iki normalaus lygio per ateinantį penkiasdešimtmetį nesugrįš, o svyruos tarp 1,5 ir 1,7. Tai reiškia, kad gyventojų skaičius Lietuvoje mažės ne dėl tarptautinės migracijos, o dėl natūralių priežasčių – gims mažiau žmonių, nei jų mirs.
Tačiau mažėjantis gyventojų skaičius savaime nėra tragedija – valstybė tiesiog turi prie to prisitaikyti mažindama valstybės tarnautojų ir institucijų bei viešas paslaugas teikiančių įstaigų skaičių. Deja, nors pastarąjį dešimtmetį demografinės tendencijos buvo akiviazdžios, viešasis sektorius judėjo priešinga – pūtimosi – kryptimi. Vis tik siekiant valstybės klestėjimo ir jos gyventojų gyvenimo kokybės, svarbiau yra ne gyventojų skaičius, o visuomenės struktūra.
Todėl svarbu paminėti dar vieną mūsų laukiančią demografinę tendenciją – ilgėsiančią gyvenimo trukmę. Kiekvienam asmeniškai ji yra maloni, tačiau valstybei sukuria rimtų iššūkių. Per ateinantį 50 metų laikotarpį vyrų gyvenimo trukmė, tikėtina, pailgės daugiau nei trylika metų – iki 80,7, o moterų – nuo 78,6 iki 87,1 metų. Deja, nepaisant šio progreso Lietuvoje gimstančių vyrų ir moterų tikėtina gyvenimo trukmė 2060 metais vis tiek bus mažiausia ES. Žinoma, tai tik projekcija, besiremianti prielaida, kad iš esmės nesikeis lietuvių gyvenimo būdas, neatsakingo vairavimo įpročiai, polinkis į savižudybes, mityba ir sveikatai žalingų įpročių paplitimas.
Ryškiausia mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės pasekmė ir tuo pačiu didžiausias iššūkis valstybei bus sparčiai senėjanti visuomenė. Šiuo metu Lietuvoje vyresni nei 65 metų gyventojai sudaro apie 16 proc. visų gyventojų, bet iki 2060 metų ši dalis išaugs dvigubai. Savaime aišku, jog lygiagreti tendencija bus ir mažėjanti darbingo amžiaus gyventojų dalis – nuo dabartinių 67 proc. ji sumažės iki 55 procentų.
Toks pokytis turės bent dvi ryškias neigiamas pasekmes šalies ekonomikai. Visų pirma, didėjant socialiai remtinų ir mažėjant dirbančiųjų gyventojų skaičiui bus sunkiau subalansuoti valstybės finansus. Antra, dėl besitraukiančio darbo jėgos skaičiaus menks šalies ekonominis potencialas. Šį potencialo praradimą bent iš dalies galima kompensuoti didinant investicijas, tobulinant švietimo sistemą ir taip pakeliant darbo našumą.
Tačiau net ir šios priemonės neigiamą demografinių tendencijų poveikį gali tik sušvelninti, bet ne visiškai jį pašalinti. Todėl vienintelė išeitis yra pripažinti realybę, mažinti valtybinį sektorių bei įgyvendinti socialinę ir ekonominę politiką, skatinančią kvalifikuotų specialistų imigraciją į Lietuvą bei gimstamumą šalyje. Šis kelias yra lengvesnis ir efektyvesnis nei beprasmės svajonės ir iliuzijos dirbtinomis priemonėmis sustabdyti emigraciją.
Daugiau informacijos:
Nerijus Mačiulis
トSwedbank” Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
mob. tel. +370 688 76 578
el. paštas: nerijus.maciulis@swedbank.lt